Gyvenimą mes patiriame kaip paslaptį: ieškome savo kelio, abejojame, klystame ir klumpame, ieškome pačios gyvenimo prasmės ir savo pašaukimo. Tai, ką turime, ką pasiekėme yra tai, ko troškome. Visiems tenka išsiruošti į ieškojimo kelią, kuriame vienas svarbiausių palydovų – Mokytojas. Mokytojas, kuris giliai viduje visuomet saugo pašaukimą – ugdyti žmoguje žmogų.

     Rugsėjo 20 d. Ignalinos r. Vidiškių gimnazijos jaunojo pasieniečio būrelio nariai kartu su pasieniečiais iš visos Lietuvos dalyvavo tradiciniame dviračių žygyje „Rudeninės Aukštaitijos keliais“, kurį organizavo Ignalinos pasienio rinktinė.

     Vidiškių gimnazijos bendruomenės nariai, Mokslo ir žinių dieną pradėję Vidiškių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje kunigo Pavelo Paukšto aukojamomis Šv. Mišiomis, ją tęsė Vidiškių gimnazijos vidiniame kiemelyje.

     Vasaros šiluma dar lepina mus, dar daug spalvų aplink, tik vėjas išdykėlis drįsta priminti artėjantį rugsėjį- gainioja pavienius lapus. Apie rugsėjį dar nesinori galvoti. Mintimis dažnai grįžtame į prabėgusias vasaros dienas, į išleistuvių popietę Paliesiaus dvare, į šventę, vainikavusią dvylikos metų darbą, šventę, kvietusią ieškoti kitos mokymosi įstaigos, kitokios veiklos, šventę, tėvų dovanotą.

     Penktadienį, birželio 21-ąją, gimnazija šventė Paskutinę Mokslo Metų Dieną. Iš tiesų tai buvo Šventė: daug gėlių, geras oras, neatsibodęs Varnio ežero peizažas, visai laisvi žmonės. Gal tai Vasarvidžio dvasia pleveno virš susirinkusiųjų, nes niekas neskubėjo, nestresavo, visi vieni kitiems buvo draugiški, paslaugūs, ramūs.