Penktadienį, birželio 21-ąją, gimnazija šventė Paskutinę Mokslo Metų Dieną. Iš tiesų tai buvo Šventė: daug gėlių, geras oras, neatsibodęs Varnio ežero peizažas, visai laisvi žmonės. Gal tai Vasarvidžio dvasia pleveno virš susirinkusiųjų, nes niekas neskubėjo, nestresavo, visi vieni kitiems buvo draugiški, paslaugūs, ramūs.

     Į šventės vietą turėjome sueiti pro vartus, žolynais apipintus, nusimazgoti rankas (ir sąžinę), paskui pasitiesti staltiesę ir išsidėlioti savo maistą, paskui juo pasidalinti, tada padėkoti mokytojams už metų darbus ir juos vainikuoti, paskui klasėms surasti savo paparčio žiedus, o jų žiedlapiais vertuosius (už mokslo, sporto pasiekimus rajone, šalyje) apdalino mokyklos direktorė; pabūti, pabendrauti, susipažinti ir susidraugauti. Atrodytų keista, kad tokioje mažoje mokykloje dar gali būti nepažįstamų ir nebendraujančių... Bet viskas susitvarko pačiu gražiausiu metų laiku – Joninių, Rasų – išvakarėse, ypač jei dar ir Mėnulio pilnatis išpuola, kaip kad tuolaik išpuolė. Taigi, kai paklūsti gamtos ritmui, kai gyveni darnoje su savimi ir pasauliu, kiekvieną aplanko pilnatvės jausmas ir, kaip palinkėjo šventės vedėjai Erika ir Emilis, laimingas sulauki naujojo Rugsėjo ir naujų susitikimų...

Zita Čičelienė, lietuvių kalbos ir literatūros vyresnioji mokytoja