Jie – mūsų antra pora akių, kurios mato kiaurai per debesis, mūsų antra pora ausų, kurios girdi kiaurai vėją. Jie – ta dalis mūsų, kuri artima jūrai. Jie mums tūkstantį kartų sakė, kad mes esame jų egzistavimo tikslas. Tuo, kaip jie guli prie mūsų kojų, kaip pradeda vizginti uodegą, pamatę mūsų šypsenas, tuo, kai jie nuliūsta, kuomet nepasiimame jų kartu su savimi. Kai mes neteisūs, jie laimingi galėdami mums atleisti. Kai mes pikti, jie išdykauja, kad priverstų mus šypsotis. Kada mes laimingi, jų džiaugsmui nėra ribų. Kada mes kvaili, jie to nepastebi. Kada mums sekasi, jie didžiuojasi mumis. Be jų mes tik paprasti žmonės. Su jais mes – visagaliai. Jie – ištikimybė. Su jais mes pamatom pasaulio grožį ir ramybę. Jų galvos ant mūsų kelių ir žvilgsniai į mūsų akis gali išgydyti mūsų žaizdas. Jų buvimas – apsauga nuo tamsos, nuo baimių, nežinomų dalykų. Jie pažadėjo mūsų laukti, kur tik reikia, kiek tik reikia, jei tik mums prireiks. Mes esame jų begalinė laimė, kaip ir jie mums. Tačiau daug laukiančių akių laukia jo – savo buvusio šeimininko, na, o gal jų vienišos širdys laukia naujos šeimos...

     Gimnazijos Mokinių Taryba kartu su Gamtosauginio komiteto nariais įgyvendino savo ilgai kurtus planus ir tikslus – padėti tiems, kuriems to labiausiai reikia. Mokinių paprašėme, jog neišmestų gėrimų pakuočių, o jas atneštų mums. Pridavę tarą, už gautus pinigėlius nupirkome šunims ir katinams maisto, taip pat buvo mokinių, kurie atnešė maisto iš namų. Na, o sulaukę pavasario nuvykome į Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugiją perduoti tai, ką esame surinkę beglobiams gyvūnams. Nuvykę pamatėme šilumos ir meilės išsiilgusias akis. Mus aplankė begalinis noras pasiimti juos visus drauge su savimi, visus išglostyti, mylėti, apkabinti ir sušildyti. Jie laukia jūsų, suteikite jiems šansą tai pajusti.

     Tariame ačiū tiems, kurie prisidėjo prie šios mažytės jų laimės, taip pat ir mūsų gimnazijos vairuotojui Romui Savičiūnui už saugią kelionę. Ir... Nepykite, kai jums grįžus namo, jie iš džiaugsmo šokinėja ant jūsų, juk tai – geriausia jų dienos dalis. Pasirūpinkite jais, kai jie pasens, ir galbūt nebus tokie mieli, kokie buvo mažiukai. Jie vis tiek taip pat mus mylės. Pasilikite su jais, kai ateis jų laikas išeiti, net jei ir negalėsite to stebėti. Jiems bus geriau, jei būsite šalia. Prisiminkite, kad jie mus myli ir mes jiems esame viskas.

Skaistė Meškelaitė, II kl. mokinė