Lietingą spalio 12-osios  rytą geltonasis autobusėlis išrideno šeštokus į Molėtus. Aukštaitijos ežeryno teritorijos vingiuotais keliais, linksmaisiais Labanoro girios kalneliais pasiekėme Kulionis – pirmąjį kelionės TAIP tikslą. Įspūdingas ir šiek tiek paslaptingas Etnokosmologijos muziejaus pastatas žadėjo, kad bus įdomu. Taip ir buvo. Nors penkios požeminės ekspozicijų salės uždarytos (žadama, kad po renovacijos bus įspūdingiausios tokio tipo ekspozicijos Europoje), bet ne mažiau įdomu buvo sužinoti apie tris 50-mečio jubiliejus: Molėtų astronomijos observatorijos įkūrimo, lietuvių kilmės kosmonauto A. Jelisejevo-Kukuraičio pirmojo skrydžio į kosmosą ir pirmojo žmonių išsilaipinimo Mėnulyje. Apžiūrėję jubiliejines ekspozicijas, pasimaivėme prie didžiulio teleskopo veidrodžio, kai kurie „išsilaipino“ Mėnulyje, o dar kiti prisėdo šalia simpatiškojo ateivio paskaityti „Respublikos“. Spėjome pamatyti gausią meteoritų ekspoziciją, sudarytą iš privačių kolekcijų, gavome ir rankose palaikyti po tą Visatos gabalėlį. Viską apžiūrėję, pakilome į apžvalgos aikštelę, iš kurios atsiveria įspūdingas vaizdas: muziejaus lauko panorama su kalendoriniu akmenų ratu, matomi 6 ežerai, Labanoro girios panorama.

     Nusileidę žemyn, patraukėme į Molėtus. Pačiame miesto centre – jaukus skulptūrų parkas. Negalėjome nepasimatuoti žvejo batų ir pasidžiaugti didžiuliu jo laimikiu. O tada atėjo laikas Molėtams KITAIP. Keliavome ne paprastai, o interaktyviai. Tik Molėtų turizmo ir verslo informacijos centre ir niekur daugiau Lietuvoje nesančioje virtualioje kelionėje su specialiais šalmais nusikėlėme beveik 3 tūkstančius metų atgal ir keliavome po Molėtų istoriją iki dabartinių laikų. Turėjome galimybę išbandyti interaktyvius edukacinius žaidimus: parungtyniauti minant dviratį iki Mindūnų apžvalgos bokšto, pagaudyti lydekaites didžiuliuose monitoriuose. Buvom šiltai priimti centro darbuotojų, o po geros pusantros valandos rūpestingai išlydėti į Dubingius.

     Pakeliui lyg ir šviesėti dangus ėmė, bet vingiuotas kelias nuvedė mus klaidinga kryptimi, ir „Dubingių žirgyną“ pasiekėme gerokai pavėlavę. Nepaisant įsismarkavusio lietaus, ši kelionės dalis buvo ypatingai TAIP, nes „Dubingių žirgynas“ išsiskiria ne tik gamta, kurioje yra įsikūręs, bet ir savo architektūriniu unikalumu. Didžiulis apvalus maniežas su originaliomis medinėmis stogo konstrukcijomis, talpinantis ne tik maniežą, bet ir arklių gardus, restoraną, viešbutį. Du pastarieji mūsų nesudomino, nes įspūdingiausia, kas gali nutikti žirgyne, – žirgai! Paglostyti aksomines šnerves, pažvelgti į gilias akis ir stryktelėti į balną. „Stryktelėti“ per skambiai pasakyta, išsiduosime – atnešė kopėtėles ir leido į tą balną lengviau užsiropšti. Vieno rato aplink maniežą maža – kartą paragavęs, negali sustoti... Pajodinėję apžiūrėjome visus laikomus žirgus, instruktorė papasakojo apie jų veisles ir būdą, laimėjimus čempionatuose. Nenorėjome atsisveikinti, bet  atėjo laikas maniežą užleisti kitiems, o mes išėjome pasigrožėti nuostabiai sutvarkyta aplinka. Pirmąkart teko lankytis kiniškame sode. Sakoma, kad  kiniškas sodas yra statomas, o ne sodinamas. Suformuotos dirbtinės kalvos, tvenkiniai, augalų ir akmenų kompozicijos, tarp jų vinguriuojantys takeliai stebina vis naujų atsiveriančių vaizdų įvairove. Gaila tik, kad optimizmas (necukriniai, neištirpsim) pamažu ėmė mažėti proporcingai smarkėjančiam lietui, todėl trumpai apsidairę po „Mini Zoo“ skubėjome atgal į savo geltonąjį autobusėlį.

     Šlapi, bet TAIP ir KITAIP pažinę Molėtų kraštą (pasirodo, nebūtina toli vykti, kad tiek pamatytum), sėkmingai grįžome namo, už ką esame dėkingi mūsų vairuotojams Leonui ir Vasilijui bei mus lydėjusioms mamoms Žydrei ir Verutei.

Klasės kuratorė Diana Simaškienė ir 6 kl. mokiniai