Kai spalis suspindi visu savo rudenišku grožiu, taip ir kyla noras palikti mokyklos suolą ir pasimėgauti kelione. Aštuntokai tolimos neplanavo, nusprendė tęsti savo pavasarinę pažintį su Vilniaus senamiesčiu. Šį kartą su paslaptinga, pačius seniausius miesto laikus menančia požemine sostinės dalimi.

     Žinoma, įdomiausi yra Vilniaus arkikatedros bazilikos rūsiai, lankytojams atverti tik 1991 metais. Per daugiau kaip du dešimtmečius katedros rūsių ekspozicija keitėsi ir modernėjo. Dabar čia įdiegtos šiuolaikinės technologijos, leidžiančios matyti katedroje palaidotų Lietuvos valdovų portretus, pačios katedros ir jos varpinės kaitą nuo XIII amžiaus iki pat šių dienų.

     Vienas įspūdingiausių ir vertingiausių šiuolaikinių požemių eksponatų pristatytas visai neseniai. Tai didžiausioje požemių patalpoje – kapitulos kriptoje – esanti speciali trimatė holograma, vaizduojanti neišlikusį relikvijorių. Ji pakibusi virš XVI amžiaus pabaigos sidabrinės 2 cm dydžio angeliuko statulėlės. Ši holograma yra pirmoji Lietuvos muziejuose. Katedros lobių užuominos paskatino pasidomėti, kur dabar saugoma po gaisrų, karų, grobimų išlikusi ir stebuklui prilygstanti vertinga lobyno dalis.

     Kelios minutės kelio siaurutėmis senamiesčio gatvelėmis atvedė mus į Bažnytinio paveldo muziejų, įsikūrusį Šv. Mykolo bažnyčioje. Šiuo metu žinoma, kad Vilniaus katedros lobyną sudaro 988 išlikusios vertybės. Įvairių liturginių reikmenų autoriai – garsiausi to meto Lietuvos ir Vakarų bei Vidurio Europos auksakaliai ir geriausi amatininkai. Maloniai nustebome, kad lobyne saugoma ir monstrancija bei kelios taurės iš Vidiškių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios.

     Dar viena aplankyta vieta senamiestyje – Pilies gatvės šokoladinė „AJ šokolado sostinė“. „AJ šokoladas“ – kompanija, rankiniu būdu gaminanti šokoladą pagal geriausias belgiškas tradicijas. Daugelis saldainių receptų yra sukurti manufaktūros meistrų arba paties savininko – Algimanto Jablonsko. Užėję pirmiausia patekome į nedidukę, labai jaukią parduotuvėlę, kvepiančiose šviežiu šokoladu. Čia kiekvienas pirkėjas iš daugiau nei pusės šimto šokoladinių saldainių rūšių gali išsirinkti mėgstamiausią, tačiau mūsų tikslas buvo kitas – norėjome patys pabandyti pagaminti tuos nuostabius šokolado kūrinius.

     Nusileidę į dar vieną požemį, buvome apgaubti dėmesiu, gera nuotaika, kuria širdingai dalijosi vienas iš savininko sūnų (kaip pats pasisakė, vaikų vadinamas „šokolado fėja“). Klausėmės, žiūrėjome, uostėme, ragavome, atsakinėjome į klausimus, dalijomės prizus, ir tik tada gavome progą patys prisiliesti prie saldaus kūrybinio proceso. Patys gražiausi darbai buvo meistro įvertinti dovanomis, visi edukacijos dalyviai gavo pažymėjimus, iškilmingai patvirtinančius, kad nuo šiol kiekvienas esame gero šokolado ekspertas.

     Dėkojame mus kelionėje lydėjusiai socialinei pedagogei Jurgitai Rėkašienei ir naujuoju geltonuoju autobusėliu vėžinusiam vairuotojui Vasilijui Spornui.

Diana Simaškienė, 8 kl. kuratorė